Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimo kilmė ir istorija

Henry Dunant

Viskas prasidėjo 1859 metais, birželį, kai šveicarų verslininkas Henry Dunant keliavo karo nuniokotomis Lombardijos lygumomis susitikti su prancūzų imperatoriumi Napaleonu III, karaliaujančiu šiame krašte. Į Solferino apylinkes jis atvyko iškart po žiauraus mūšio ir pasibaisėjo matydamas tūkstančius sužeistų karių, paliktų be jokios pagalbos, akis į akį su mirtimi. Kariuomenės medicinos tarnybos visai pakriko ir nebepajėgė susidoroti su darbu. H. Dunant buvo taip sukrėstas, kad net pamiršo, ko čia atvažiavo. Pavertęs Kostiljonės kaimelio bažnyčią į laikiną ligoninę, jis ėmėsi organizuoti pagalbą tiesiog mūšio vietoje, naudodamasis tuo, kas po ranka pakliuvo.

Knyga “Prisimimai apie Solferiną”

Grįžęs į Ženevą, H. Dunant neįstengė pamiršti to, ką matė ir nusprendė apie tai papasakoti pasauliui. Jis parašė knygą “Prisiminimai apie Solferiną”, kurioje aprašo savo patyrimus. 1862 m. H. Dunant ją išleido savo lėšomis ir išsiuntinėjo ją to meto Europos monarchams, politiniams veikėjams, karininkams filantropams ir bičiuliams. Ši knyga tarp europiečių greitai susilaukė netikėtos sėkmės. Daugeliui žiauri karo realybė buvo nepažįstama ir jos aprašymas stačiai pribloškė. H. Dunant savo knygoje neapsiribojo savarankiškais ir pavieniais humanitariniais pirmtakų darbais, bet pateikė naujų ir praktiškų pasiūlymų, kuriuos platino su neišsenkama energija.

Pirmas pasiūlymas – kiekvienoje šalyje įkurti savanorių grupes, kurios rūpintųsi karo metu nukentėjusiais žmonėmis.

Antras pasiūlymas – H. Dunant manė, kad sužeistieji turi būti apsaugoti ir kad asmenys, teikiantys jiems pagalbą turi turėti neutralumo statusą. Todėl jis pasiūlė suformuluoti nepažeidžiamos konvencijos patvirtintą tarptautinį principą, kuris įvairiose šalyse taptų pagalbos sužeistiems draugijų pagrindu. Šis pasiūlymas tapo pagrindiniu RK, o vėliau ir Raudonojo pusmėnulio draugijų įkūrimo pagrindu.

Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus Komitetas (TRKK)

1863 metais penkiems Ženevos piliečiams – H. Dunant, Gustave Moynier, generolui Guillaume-Henri Dufourt, daktarams Louis Appia ir Thodore Maunoir, gimė idėja sukurti Tarptautinį pagalbos sužeistiesiems komitetą, kuris vėliau tapo Tarptautiniu Raudonojo Kryžiaus komitetu. 1863 m. Diplomatinėje konferencijoje, kurioje dalyvavo 16 valstybių atstovai, buvo patvirtintas ženklas – raudonas kryžius baltame fone, kad juo būtų galima atskirti ir apsaugoti tuos, kurie teikia pagalbą sužeistiesiems kariams.

1864 metais buvo priimta pirmoji Ženevos konvencija, kuri gina: sužeistuosius ir ligonius mūšio lauke, sužeistuosius ir ligonius patyrusius laivo sudužimą jūroje, karo belaisvius, civilius gyventojus ginkluoto konflikto metu. Vėliau ši veikla išsiplėtojo: pradėta tiekti medicinos pagalbą ir paramą civiliams gyventojams, lankyti karo belaisvius ir politinius kalinius, padedama karo išblaškytoms šeimoms susijungti ir susisiekti laiškais, aiškinamos Ženevos konvencijų taisyklės ir Raudonojo Kryžiaus bei Raudonojo Pusmėnulio principai.

Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo pusmėnulio draugijų federacija

Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijos veikia daugelyje pasaulio šalių. Jos kovoja su ligomis, steigia ligonines, rengia medicinos seseris, padeda nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių (potvynių, žemės drebėjimų ir pan.), moko žmones sanitarijos ir higienos pradmenų, per karus ar ginkluotus susirėmimus padeda sergantiems ar sužeistiems kariams ar taikiems gyventojams, neatsižvelgdamos į jų politinius ar kitus įsitikinimus rasę, tautybę. Draugijos stengiasi padėti kaliniams, karo belaisviams surasti asmenis apie kuriuos jų šeimos, artimieji nieko nežino arba kurie yra laikomi dingusiais be žinios. Dabar yra daugiau kaip 180 Nacionalinių RK ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų. Jų veikla ypatingai svarbi konfliktų metu, bet ir taikos metu draugijos užsiima įvairia veikla, pavyzdžiui: donoryste ir ligų profilaktika, pagalba pabėgėliams ir vargstantiems, pirmąja pagalba. Pagrindinė veiklos kryptis – teikti pagalbą stichinių nelaimių aukoms.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija

Lietuvos RK draugija įkurta 1919 m. sausio 12 d. Roko Šliūpo ir kitų medikų pastangomis. Jos veikloje aktyviai reiškėsi daugelis žymių Lietuvos gydytojų, sveikatos apsaugos darbuotojų. Draugija įkūrė ligoninių Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, pirmąją Lietuvoje tuberkuliozės sanatoriją Aukštojoje Panemunėje, greitosios medicinos pagalbos kraujo perpylimo įstaigų, medicinos seserų mokyklų ir kursų, nemažai prisidėjo prie Birštono ir kitų Lietuvos kurortų plėtojimo.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija priklauso tarptautinei organizacijai – Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo pusmėnulio draugijų federacijai, kurios būstinė yra Ženevoje. LRKD siekia užkirsti kelią žmonių kančioms ar jas palengvinti.
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija yra valstybės pagalbininkė humanitarinės veiklos srityje, taikos ir karinių konfliktų metu vykdanti 1949 metų Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos.  Vykdydama savo veiklą LRKD vadovaujasi Pagrindiniais Raudonojo Kryžiaus principais: humaniškumo, bešališkumo, neutralumo, nepriklausomybės, savanoriškumo, vienumo, universalumo.

Pagrindinės veiklos sritys: senyvų, vienišų žmonių priežiūra ir slauga, mokymas teikti pirmąją pagalbą, teisinė, socialinė pagalba pabėgėliams, prieglobsčio prašytojams bei migrantams, humanitarinė pagalba, dingusių artimųjų paieška.


LRKD dabar vienija apie 3000 narių, iš jų daugiau nei 800 yra jaunimo nariai, priskaičiuojama virš 1000 savanorių.

Raudonojo Kryžiaus judėjimo veiklos principai


Humaniškumas

Raudonojo Kryžiaus judėjimas, savo ištakose kilęs siekiant suteikti pagalbą visiems abiejų kariaujančių pusių sužeistiesiems, nacionalinėje ir tarptautinėje sferoje stengiasi bet kuriomis aplinkybėmis apsaugoti žmogaus gyvybę, sveikatą ir orumą, skatinti tarpusavio supratimą, draugystę, bendradarbiavimą ir pastovią taiką tarp tautų.

Bešališkumas

Judėjimas nedaro jokių išlygų pagal nacionalinius, rasinius ar klasinius požymius, pagal religinius ar politinius įsitikinimus. Jis siekia  palengvinti žmonių kančias vadovaudamasis tik jų reikmėmis, pirmiausia suteikdamas pagalbą tuo atveju, kai nelaimė reikalauja neatidėliotinų veiksmų.

Neutralumas

Siekdamas išsaugoti visuotinį pasitikėjimą, Raudonojo Kryžiaus judėjimas negali remti kurios nors pusės ginkluotų konfliktų metu, įsitraukti į politinio, religinio, rasinio ar ideologinio pobūdžio polemiką.

Nepriklausomybė

Raudonojo Kryžiaus judėjimas yra nepriklausomas. Nacionalinės draugijos, būdamos savo vyriausybių pagalbininkėmis humanitarinėje srityje ir laikydamosis savo šalių įstatymų, turi išsaugoti savo savarankiškumą, kad galėtų visada veikti pagal judėjimo principus.

Savanoriškumas

Būdamas savanorišku pagalbos teikėju, Raudonasis Kryžius neturi siekti materialinės naudos.

Vienumas

Kiekvienoje šalyje gali būti tik viena Raudonojo Kryžiaus draugija. Ji turi būti atvira visiems ir plėtoti savo humanišką veiklą visoje šalie teritorijoje.


Universalumas

Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus judėjimas, kuriame visos draugijos yra lygios ir turi vienodą atsakomybę bei pareigas teikiant pagalbą viena kitai, yra pasaulinio masto organizacija.