Bendrasis organizacijos numeris ( 111 )
Skyriai Kontaktai Savanoriams
Atgal

Istorija

Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimo istorija

Viskas prasidėjo 1859 metais, birželį, kuomet šveicarų verslininkas, humanistas Henry Dunant keliavo karo nuniokotomis Lombardijos lygumomis susitikti su prancūzų imperatoriumi Napoleonu III, karaliaujančiu šiame krašte. Į Solferino apylinkes jis atvyko iškart po žiauraus mūšio ir pasibaisėjo matydamas tūkstančius sužeistų karių, paliktų be jokios pagalbos, akis į akį su mirtimi. Kariuomenės medicinos tarnybos buvo pakrikusios ir nebepajėgė susidoroti su darbu. H. Dunant buvo taip sukrėstas, kad net pamiršo, ko čia atvažiavo. Pavertęs Kostiljonės kaimelio bažnyčią į laikiną ligoninę, jis ėmėsi organizuoti pagalbą tiesiog mūšio vietoje, naudodamasis tuo, kas po ranka pakliuvo.
Emblemos apsauga

Knyga „Prisimimai apie Solferiną” 1862

Grįžęs į Ženevą, H. Dunant neįstengė pamiršti to, ką matė ir nusprendė apie tai papasakoti pasauliui. Jis parašė knygą „Prisiminimai apie Solferiną”, kurioje aprašo savo patyrimus. 1862 m. H. Dunant ją išleido savo lėšomis ir išsiuntinėjo knygą to meto Europos monarchams, politiniams veikėjams, karininkams filantropams ir bičiuliams. Ši knyga tarp europiečių greitai susilaukė netikėtos sėkmės. Daugeliui žiauri karo realybė buvo nepažįstama ir jos aprašymas – pribloškė. H. Dunant savo knygoje pateikė inovatyvių ir praktiškų pasiūlymų.

Pirmas pasiūlymas – kiekvienoje šalyje įkurti savanorių grupes, kurios rūpintųsi karo metu nukentėjusiais žmonėmis.

Antras pasiūlymas – H. Dunant manė, kad sužeistieji turi būti apsaugoti ir kad asmenys, teikiantys jiems pagalbą turi turėti neutralumo statusą. H. Dunant pasiūlė suformuluoti nepažeidžiamą, konvencijos patvirtintą tarptautinį principą, kuris įvairiose šalyse taptų pagalbos sužeistiems draugijų pagrindu. Šis pasiūlymas tapo pagrindiniu Raudonojo Kryžiaus, o vėliau ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų įkūrimo pagrindu.

Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas (TRKK)

1863 metais penkiems Ženevos piliečiams – H. Dunant, Gustave Moynier, generolui Guillaume-Henri Dufourt, daktarams Louis Appia ir Thodore Maunoir, gimė idėja sukurti tarptautinį pagalbos sužeistiesiems komitetą, kuris vėliau tapo Tarptautiniu Raudonojo Kryžiaus komitetu.

1863 metais, diplomatinėje konferencijoje, kurioje dalyvavo 16 valstybių atstovai, buvo patvirtintas ženklas – raudonas kryžius baltame fone, kad juo būtų galima atskirti ir apsaugoti tuos, kurie teikia pagalbą sužeistiesiems kariams.

1864 metais buvo priimta pirmoji Ženevos konvencija, kuri gina: abiejų kariaujančių pusių sužeistuosius ir ligonius mūšio lauke, karo belaisvius, civilius gyventojus ginkluoto konflikto metu. Vėliau ši veikla išsiplėtojo: pradėta tiekti medicinos pagalbą ir paramą civiliams gyventojams, lankyti karo belaisvius ir politinius kalinius,inicijuota pagalba karo išblaškytoms šeimoms susijungti ir susisiekti laiškais, pradėtos aiškinti Ženevos konvencijų taisyklės ir Raudonojo Kryžiaus bei Raudonojo Pusmėnulio principai.

Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacija

Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijos veikia daugelyje pasaulio šalių. Jos kovoja su ligomis, steigia ligonines, rengia medicinos seseris, padeda nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių (potvynių, žemės drebėjimų ir pan.), moko žmones sanitarijos ir higienos pradmenų, per karus ar ginkluotus susirėmimus padeda sergantiems ar sužeistiems kariams ar taikiems gyventojams, neatsižvelgdamos į jų politinius ar kitus įsitikinimus rasę, tautybę. Draugijos stengiasi padėti kaliniams, karo belaisviams surasti asmenis apie kuriuos jų šeimos, artimieji nieko nežino arba kurie yra laikomi dingusiais be žinios. Dabar yra daugiau kaip 180 Nacionalinių RK ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų. Jų veikla ypatingai svarbi konfliktų metu, bet ir taikos metu draugijos užsiima įvairia veikla, pavyzdžiui: donoryste ir ligų profilaktika, pagalba pabėgėliams ir vargstantiems, pirmąja pagalba. Pagrindinė veiklos kryptis – teikti pagalbą stichinių nelaimių aukoms.