Vaidotas su 5 savo vaikais atrado savanorystę: „Jaučiau, kad iki visiškos laimės kažko trūksta“

Savanorystę pradėjo ukrainiečių registracijos centre

„Esu žmogus, besirūpinantis, kad likusiems po manęs būtų geriau gyventi“, – taip save apibūdina LRK savanoris Vaidotas. Vyras dirba informacinių technologijų srityje ir neseniai pradėjo vadovauti vienai Lietuvos klinikai, kuri rūpinasi inkstų ligomis sunkiai sergančiais žmonėmis. Vaidoto laisvalaikis daugiausia leidžiamas su šeima. Savanorio šeima didelė – su žmona jie turi 5 vaikus, tad šurmulio namie niekada nestinga.

Vaidotas pasakoja, kad ilgą laiką norėjo išbandyti savanorystę, o 2022 m. vasario mėnesį prasidėjus karui Ukrainoje, jis suprato, kad pats metas išbandyti save savanoriaujant. „LRK paskelbė apie savanorių poreikį pagelbėjant ukrainiečių registracijos centruose. Kadangi moku rusų kalbą, užpildžiau anketą. Taip pat mačiau skelbimą apie globėjų poreikį iš Ukrainos atvykstantiems vaikams.

Turėjau mintį tapti ir vaikų globėju, todėl, pildant anketą, pažymėjau varnelę, kad mielai sutikčiau savanoriauti ir LRK programoje „Stipri šeima“. Tiesą pasakius, neįsigilinęs pamaniau, kad tai susiję su migrantais iš Ukrainos ir pagalba jų šeimoms“, – prisipažįsta Vaidotas. Netrukus po anketos užpildymo, dar užsiiminėjant savanoryste ukrainiečių registracijos centre, Vaidotas sulaukė savanorių koordinatorės skambučio, išsamaus papasakojimo apie programą ir pasiūlymo išbandyti save lankant šeimą, kurioje yra negalią turintis asmuo.

Šeimoje, kurią lanko kartą per savaitę, auga 15-metis Martynas, sergantis cerebriniu paralyžiumi, hidrocefalija ir epilepsija. Vaidotas pasakoja, kad pirmą kartą pas šeimą jį palydėjo savanorių koordinatorė. Martyno šeima labai maloniai ir draugiškai priėmė savanorį. Vaidotas juokauja, kad jautėsi taip, lyg savanorių koordinatorė būtų pardavėja, o Martyno šeima – pirkėjai. „Esu ne kartą ieškojęs auklės savo vaikams – tąkart buvo labai gera patirtis pabūti kitoje pusėje. Mane priėmė tikrai labai šiltai, po pirmojo susitikimo kelias dienas laukiau atsakymo, ar šeimai patikau ir jie norėtų, kad būčiau jų savanoris. Netrukus sulaukiau teigiamo atsakymo ir taip prasidėjo mano, Martyno bei jo šeimos draugystė“, – pasakoja Vaidotas.

Savanoris dalinasi, kad jo susitikimai su Martynu yra panašūs į laiko leidimą ir bendravimą su jo paties vaikais. Vaidotas sako, jog pats Martynas turi daug idėjų, ką nori veikti jų susitikimų metu. „Jis labai kūrybinga asmenybė. Būna, kad vaikštant parke ir bendraujant, netikėtai sukuria žaidimo scenarijus, kurie tarytum veiksmo filmo siužetai. Iš krepšinio aikštelės netikėtai atsiduriame detektyvinio filmo įvykių sūkuryje su įvairiais personažais, skirtingais tyrimo objektais. Išnarpliojus vieną kriminalą, bevaikštant kažkur Šeškinės kiemuose, atsiduriame kosminiame laive, kur laivą valdantis komandos narys paaiškėja esąs išdavikas. Taigi, veiklų ir idėjų susitikimų metu mums tikrai netrūksta“, – pasakoja Vaidotas.

Pamatė nepažintą savo vaikų pusę

Savanoris prisipažįsta pats besižavintis ir norintis daug ko išmokti iš lankomo berniuko šeimos. „Martyno šeima labai artima tam, kaip aš įsivaizduoju svajonių šeimą. Tarpusavyje visi jie turi labai stiprų ryšį: ne tik vaikai su tėvais ir Martynas su savo jaunėliu broliu Jonu, bet ir tėvai su savo tėvais – Martyno seneliais. Martyno mamos Ivonos rūpestingumas, ryžtas, atkaklumas mane nuolat žavi. Tėtis Genadijus – labai nuoširdus žmogus.

Mane daug metų versle supo žmonės, kurie neturėjo žmogiškumo, todėl labai gerai atskiriu ir vertinu gerus asmenis. Seneliai, turintys menininkų šaknų, taip pat yra pavyzdys, kokie, mano supratimu, turi būti seneliai. Namie kabo jų šeimos tapyti paveikslai, seneliai nuoširdžiai myli visus atvykusius, yra labai apsiskaitę, nuostabūs žmonės. Kiekvieną kartą susitikęs su jų šeima matau, kaip Martynui ir jo broliui pasisekė, kokia didele meile apsupę tėvai bei seneliai savo vaikus“, – lankomo Martyno šeimai gražių žodžių negaili savanoris Vaidotas.

Savanoris į susitikimus su Martynu kartais atsiveda ir savo vaikus. Vaidotas pasakoja, kad visada skatina savo atžalas įsitraukti į prasmingas, naudingas veiklas, todėl tai buvo viena priežasčių, kodėl sugalvojo įtraukti juos į savanorystę ir su Martynu supažindinti savo vaikus. „Aš labai stengiuosi kuo daugiau laiko leisti su savo 5 vaikais – ir visais kartu vienu metu, ir su kiekvienu atskirai. Tai man atrodo labai svarbu. Todėl pasitarus su Martyno tėvais ir gavus jų sutikimą, pirmą kartą atsivedžiau savo dvejas dukras – 14 metų Austėją ir 10-metę Militą. Nors Martyno mama nerimavo, ar vaikai jausis patogiai – viskas buvo puikai, Martynui nauji žmonės labai patiko.

Jis itin mandagus ir draugiškas, turbūt nepažįstu kito tokio kultūringo bei inteligentiško vaiko. Na, ir dar viena priežastis, kodėl į savanorystę įtraukiau savo vaikus – mums su Martynu vis pritrūkdavo žaidėjų“, – dalinasi savanoris Vaidotas.

Jis pasakoja, kad vėliau į susitikimus su Martynu atsivedė ir kitus savo vaikus, parodžiusių savo asmenybės puses, kurių nebuvo pažinęs net pats tėtis Vaidotas. „Mano 11-metis sūnus Ignotas yra lyderis, visada ir visur norintis laimėti. Jis yra labai aktyvus vaikas. Prieš susitinkant su Martynu, aš sūnui apie jį nieko nepasakojau, tik norėjau parodyti, kur aš būnu ir ką veikiu savanorystės metu.

Jau pirmą kartą supažindinus Martyną ir Ignotą, pamačiau, koks iš tikrųjų empatiškas ir draugiškas mano sūnus yra. Tokios jo pusės aš pats nepažinojau. Prieš supažindindamas berniukus baiminausi, kad mano sūnus neužgautų ar neįžeistų Martyno, tačiau jiedu taip susidraugavo, jog Ignotas net pakvietė Martyną į savo gimtadienį, o vėliau Martynas sūnų pakvietė į savąjį. Nuo jų pažinties dienos Ignotas visada nori su manimi vykti į savanorystę, susitikimus su Martynu ir vis klausinėja, kada vėl važiuosime pas jį“, – džiaugiasi Vaidotas.