Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoriai: „Krizės supurto mūsų visuomenę“

Nors PN programa Lietuvoje gyvuoja beveik 2 metus, Pasirengimo ekstremalioms situacijoms (PES) savanorių būriai LRK atsirado dar prieš dešimtmetį Visagine. Tik tuomet jie vadinosi Paieškos ir gelbėjimo būriais. „Kaip ir prieš 10 metų, taip ir dabar mūsų savanoriai skuba į pagalbą specialiosioms tarnyboms ar institucijoms žmogui pasiklydus miške, Lietuvą užplūdus migrantams ar pabėgėliams. Štai rudens pradžioje kartu su kinologais, gelbėjimo tarnybų atstovais ir savanoriais Panevėžyje, Žaliojoje girioje, ieškojome pasiklydusios močiutės.

Savanoriai sako, kad ši paieška jiems buvo įsimintina dėl visuomenės požiūrio ir parodyto ypatingo rūpesčio – gelbėjimo operacijoje dalyvavo ne tik PES savanoriai, gelbėjimo tarnybos, bet ir spontaniniai savanoriai, kurie taip pat į mišką mums vežė užkandžius ir arbatą. Be to, vietinė bendruomenė parodė solidarumą ir nuolat palaikė ryšius, dalinosi informacija su kitais. Tik mūsų visų bendro susitelkimo dėka trečią gelbėjimo užduoties dieną močiutė buvo rasta ir gelbėjimo operacija užbaigta sėkmingai“, – pasakoja E.U.Sakalauskaitė.

Ji džiaugiasi, jog didžiausias programos ir būrių augimas įvyko per pastaruosius pusantrų metų. „Dėl pastarųjų metų įvykių iš 40 savanorių 2021 m. vasarą, užaugome iki 200 šiandien. Kartu augo ne tik savanorių skaičius, bet ir galimybės juos apmokyti, aprūpinti, koordinuoti, įveiklinti bei motyvuoti. Tikiu, kad tokių programų dėka pamažu visuomenėje užauginsime kartą, kuriai savanorystė bus ne žygdarbis ar vienkartinė iniciatyva, o reguliari veikla, vienas iš būdų atlikti pilietinę pareigą ir padėti kitiems žmonėms. Krizės ir ekstremalios situacijos mus supurto, tuomet pasidarome tolerantiškesni, empatiškesni mus supančiai aplinkai, susivienijame bendram tikslui, ieškome kaip galėtume būti naudingi. Manau, jog iš esmės svarbu ugdyti reguliarios savanorystės tradiciją kaip ir aukojimą šioms veikloms skatinant prenumeruoti gerumą nuolat, o ne tik susidūrus su nelaimėmis“, – sako PN programos vadovė.

Pagalba krizėje ir netikėtos užduotys

Anot LRK savanorio Karolio Jurkevičiaus, PN savanorystę sudaro dvi svarbios fazės – pasirengimas realioms situacijoms ir, prireikus, reagavimas į jas. Pirmiausia savanoriai daug mokosi, jog būtų pasirengę teikti pirmąją medicininę, organizacinę pagalbą, būti pirmose gretose nutikus ekstremalioms situacijoms.

O tuomet ateina laikas veikti, todėl, vos prasidėjus karui Ukrainoje, Karolis dviem savaitėms atidėjo visus savo darbus ir laiką skyrė tik savanorystei. „Reikėjo daug pagalbos įkūrinėjant pagalbos centrus, koordinuojant pamainas, teikiant emocinę ir humanitarinę pagalbą ukrainiečiams. Tad ir migravau po Lietuvą: iš pradžių buvau Alytuje, tada Kaune, vėliau Vilniuje – visur, kur tuo metu labiausiai reikėjo pagalbos. Visada liksiu dėkingas savo pagrindinio darbo kolegoms, kurie suprato situacijos rimtumą, savanorystės svarbą ir be problemų pavadavo mane darbe“, – pasakoja K.Jurkevičius.

Tačiau jis teigia, kad kartais būnant savanoriu tenka atlikti ir tokias užduotis, kurių savanorystės metu niekas nesitikėtų. Pavyzdžiui, traukti katiną iš sienos. „Neturintys kur prisiglausti ukrainiečiai likdavo nakvoti pabėgėlių pagalbos centre. Gerai prisimenu naktį, kai visi jau buvo sumigę, tik vienos šeimos išsigandęs kačiukas niekaip nenustojo kniaukti. Tiek streso patyręs, šimtus kilometrų nuo namų išvežtas katinėlis vis nenurimo, trukdė kitiems miegoti, tad juo besirūpinanti mergaitė jį išnešė iš patalpos.

Mažoji ukrainietė katiną nusinešė į centro valgyklą ir paleido. O tas, nieko nelaukęs, spruko į vienintelę skylę, likusią sienoje po nebaigtų remontų. Kaip tik mes jo iš ten neviliojom – ir kumpiu, ir žaislais, jau galvojome, kad teks pjauti sieną, tačiau šiaip ne taip pavyko iš ten iškrapštyti“, – naktinius nuotykius pabėgėlių centre prisimena K.Jurkevičius. Dabar vyras teigia, jog po dvejų metų savanorystės nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be jos ir PN programos: „Save juokaudamas vadinu „krosaholiku“. Kad ir kokie renginiai ar mokymai vyktų LRK, kad ir kokios pagalbos prireiktų, aš visada ten būsiu. Esu pasirašęs ilgalaikį gerumo prenumeratos kontraktą ir neketinu jo nutraukti.“

Pagalba kitam – pagalba sau

Daugiau nei metus LRK savanoriaujanti Eglė Lastauskienė sako, jog PES programoje mokosi ne tik ieškoti dingusių žmonių ar kitų savanorių koordinavimo, suvaldymo, bet ir daug psichosocialinės pagalbos ypatybių.

„Psichosocialinės pagalbos įgūdžių ypač prireikė pirmaisiais karo Ukrainoje mėnesiais. Nors esu tiksliųjų mokslų atstovė ir visada galvojau, jog svarbiausia žmogui suteikti pirmąją pagalbą, o psichologiniai dalykai nėra tokie rimti, visgi dirbant su pabėgėliais supratau psichologinės pagalbos svarbą – būtent tada labiausiai reikėjo suteikti emocinę paramą, nuraminti verkiančius žmones ir kažkaip paguosti, patikinti, kad jie jau yra saugūs“, – pripažįsta PN programos savanorė.

Ne tik fizinės, bet ir emocinės pagalbos svarbą pirmaisiais karo mėnesiais prisimena ir kita LRK savanorė Vitalija Ruokytė. „Dirbant pabėgėlių pagalbos centre, labiausiai galvoje įstrigo pirmieji kartai – pirmi atvykę žmonės, pirmi nepilnamečiai, atvykę be tėvų. Viskas atrodė keista, neįprasta. Tos emocijos, pilnos baimės akys, ieškančios saugumo ir veidai žmonių, išgyvenusių karą, ilgam įsirėžė į atmintį. Turi būti velniškai stiprus ir emociškai pasiruošęs, kad galėtum iš tiesų padėti tiems, kurie atsidūrė tokioje situacijoje. Todėl PN programoje turime nemažai mokymų, susijusių su emocine pagalba krizės paliestiesiems“, – pasakoja V.Ruokytė.

Abi moterys teigia, jog budėjimai pabėgėlių pagalbos centre, ten sutikti šimtai nežinioje ir baimėje esančių ukrainiečių, alkanų mamų su kūdikiais ant rankų, vos paeinančių senelių ir baimės kupinomis akimis žvelgiančių vaikų leido suvokti ne tik gyvenimo trapumą, bet ir padėjo suprasti, jog geriausias savęs įprasminimas – pagalba tiems, kuriems jos labiausiai reikia.

„Man savanorystė LRK yra nuoširdus ir geranoriškas darbas padėti kitam. Tačiau kuo ilgiau esu savanorė, tuo labiau suprantu, jog nors tu atiduodi labai daug savo jėgų ir laiko, pats neretai atgal gauni daug daugiau“, – pastebi V.Ruokytė.

Jai antrina ir E.Lastauskienė: „Daugumos nuomone, savanorystė yra aukščiausio lygio altruizmas, savęs atidavimas kitiems. Bet iš tiesų ši veikla praturtina gyvenimą, žmonės tai daro ir dėl savęs. Nei tokių žmonių sutiktum, nei tokių patirčių turėtum, jei ne savanorystė. Todėl prenumeruodami gerumą mes darome gerą ne tik kitiems, bet ir patys sau.“