Kam reikalinga ši programa?

Kas trečias vyresnis negu 65 metų žmogus gyvena vienas. Kai kurie seneliai neišeina iš namų ištisus metus. Psichologų teigimu, vienišumą išgyvenantys žmonės daug dažniau suserga depresija, jaučiasi nereikalingi, neįdomūs, užmiršti.

Mūsų veiksmai prieš Covid-19 krizę

Norėdami spręsti šią problemą, sukūrėme programą „Šilti apsilankymai”. Ji skirta vienišiems, daugiausiai vyresnio amžiaus žmonėms, dėl sveikatos ir kitokių kliūčių retai išeinantiems iš savo namų, neturintiems artimų žmonių rato. Juos nuolatos lanko Raudonojo Kryžiaus savanoriai.

Raudonojo Kryžiaus savanorių vizitai pas vienišus senelius gerina emocinę jų savijautą. Seneliams itin svarbus bendravimas, šiltas žodis, išklausymas, todėl savanoriai tampa naujais jų draugais.

Susitikimuose jie dalinasi sukaupta gyvenimiška patirtimi, žiniomis, istorijomis, atranda naujų užsiėmimų. Savanoriai kartu su seneliais vaikšto lauke, padeda apsipirkti, aplanko gydytoją ar seniai matytą draugą. Atsižvelgdami į senelių pomėgius, savanoriai kartu sodina augalus, garsiai skaito knygas, žiūri nuotraukų albumus, gamina rankdarbius, užsiima kita senelių mėgstama veikla.

Kur puoselėjamos draugystės?

Karantino situacija primena mums visiems, kad vienatvė, izoliacija labai skauda: ji slegia, uždaro, atima galimybę gyvai bendrauti, jaustis matomam, svarbiam, reikalingam. Kai kurie seneliai primena, kad prieš pažintį su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoriu, jautėsi taip pat kaip karantine, tad šis jausmas pažįstamas.

Šiuo sudėtingu laikotarpiu tik įsitikinom, koks dabar svarbus nuoširdus ryšys. Draugystės tarp vienišų senelių ir jų draugų Raudonojo Kryžiaus savanorių nenutrūko, atrodo, rūpestis, palaikymas tik stiprėja: nuolat su jais bendrauja telefonu, savanoriai pasirūpina, kai prireikia pagalbos nupirkti maisto, vaistų ar kitaip padėti. Kaip sako savanoriai, rūpinuosi kaip savo močiute ar seneliu.

Bendraujant telefonu savanoriai nuotoliniu būdu įvertina vyresnio amžiaus žmogaus emocinę būklę, palaiko, išklauso, padeda nukreipti sunkias mintis į mėgstamas veiklas, planus po šios krizės, atsako į klausimus apie virusą, primena, kaip rūpintis savimi (patalpų vėdinimas, maisto gaminimo ir rankų higiena), pasirūpina būtinais produktais (maistas, vaistai) iki durų, kad seneliai saugiai liktų namuose ir mažėtų rizika užsikrėsti šiuo virusu.

Kiekviename mieste turime labai daug jautrių draugysčių istorijų, kurios atskleidžia, kaip seneliai vertina šį ryšį šiuo kriziniu laikotarpiu: nuolat savanoriams dėkoja, juos vadina artimaisiais ir angelais, dažnai susigraudina gavę maisto ar vaistų lauknešėlį, savanorius laimina, pamojuoja pro langą ar balkoną.

Kaip sako mūsų vyresnio amžiau draugai, ši „koronė pasibaigs”, o tada vėl stipriai apkabins savanorį, su juo gers arbatą, eis pasivaikščiot, važiuos prie jūros, kartu skaitys knygas, žais mėgstamus žaidimus, vaišins sodo gėrybėm, kartu keps mėgstamą pyragą, daug kalbėsis sėdėdami šalia – kaip anksčiau, tik dar tvirčiau.